Kristina Žalnierukynaitė: Visiškai atsakingai galiu pasakyti, kad Lietuvos miestai sparčiai plikėja. Tiek dideli, tiek ir maži. Ten, kur tik prasideda kokios nors renovacijos, rekonstrukcijos, statybos – medžių aukų neišvengiama.
Vienos priežasties kodėl taip yra įvardinti negalėčiau, nes tai – visas kompleksas faktorių. Nors savivaldybės kaip ir nori išsaugoti medžius, juolab, kad didesniuose miestuose juos atidžiai stebi ir kritikuoja sąmoninga visuomenė, bet jiems visiškai nepadeda dabartiniai įstatymai: nei Želdynų įstatymas, nei Statybos techninis reglamentas (STR), nei kiti teisės aktai, nesuderinami su medžių gerove.
Nauja Želdynų įstatymo redakcija, kad ir geresnė už anksčiau buvusias, panašu, kad vis dar menkai susijusi su medžių apsauga. Apskritai, tame įstatyme velnias koją nusilaužtų. Ko gero, reikėtų kaitalioti ne patį įstatymą, o poįstatyminius teisės aktus, nes keičiasi ir želdinių priežiūros standartai, atsiranda naujos statybų technologijos, tad pritaikyti įstatymus prie laikmečio darosi sudėtinga.
Aplinkos ministerija į specialistų siūlymus neatsižvelgia, gal tingi skaityti, o gal su medžių gerove susijusių organizacijų raštus priima kaip asmeninį įžeidimą (suprask, abejojama jų kompetencija). Šiaip ar taip šis reikalas iš mirties taško taip ir nejuda, tad plėtros ir modernizavimo projektai vis dar reiškia šaknų kapojimą, polajo zonų betonavimą ir trinkelizavimą, apšviestumo pokytį ir gruntinių vandenų blokadą žaliajam miestų rūbui. Yra išleisti Europos arboristikos tarybos medžių priežiūros standartai, kuriais galėtų vadovautis ir Aplinkos ministerija, bet nesivadovauja.
Kliūtys išsaugant medžius
Kad dabar vis dar gyvi esantys medžiai išliktų, o naujai pasodinti užaugtų sveikais, brandžiais augalais, tektų koreguoti ne tik medžių ir krūmų priežiūros taisykles, bet ir STR. Pastarasis kitose šalyse jau senokai naudojamų šaligatvių ar kitokių kietųjų dangų įrengimo virš medžių šaknų nekasant ir jų nežalojant tiesiog nenumato.
Kadangi tokios technologijos yra brangesnės, tuo nesuinteresuoti ir vystytojai, nes išauga statybų kaštai, o savivaldybės negali reikalauti daryti kitaip, nei yra minėtame dokumente. Tiesa, ten yra ir gerų dalykų, bet statybinės firmos dažniausiai mojuoja reglamentu tada, kai joms patogu. Tad ir sukasi ydingas ratas apsimetant, kad rūpinamasi želdiniais ir jie saugomi, bet nieko iš tikro dėl to nedaroma. Tik dangstomasi skambiais lozungais.
Todėl ir toliau brandiems medžiams paliekama per mažai vietos šaknims, per jas statybų metų važinėjama su sunkiąją technika, šaknys nukapojamos tiesiant komunikacijas, nors dažnai galima nekasti, o naudoti „prakišimą“ ar šaknyno zonoje kasti rankiniu būdu bei oro kastuvu, pridengiant atidengtas šaknis drėgnais audeklais ir laistant, kad jos neišdžiūtų. Tokios priemonės yra būtinos saugant brandžius medžius, nes jų sveikata prasideda nuo šaknyno. Tačiau už mažiausią kainą konkursus laimėjusioms firmos tai – per brangu. Tai klausimas – kiek pigūs yra mūsų medžiai?..
Liūdna, kad šis visų mūsų turtas žalojamas legaliai. Įstatymu nenumatytos baudos už blogą genėjimą ar šaknų nukapojimą. Nors kiekviena savivaldybė gali pasitvirtinti savo želdinių priežiūros taisykles, tačiau dažna tiesiog nusikopijuoja Aplinkos ministerijos paruoštuką ir nesuka sau galvos.
Legalus žalojimas: elektros tinklai ir keliai
Tas pats įstatymas medžius legaliai leidžia žaloti ne tik statybininkams, bet ir elektros tiekėjams, kelininkams. Kelių ir elektros tinklų apsaugos zonose esantys medžiai automatiškai praranda saugomų statusą ir yra pjaunami bei genimi bet kada ir bet kaip – už pigiausią kainą. Nei ESO, nei „Via Lietuva“ neprivalo laikytis visiems privalomų želdinių priežiūros taisyklių.
Pvz., atvažiavę elektros tinklų pasamdyti pjaustytojai už pigiausią kainą gali ramiai pjaustyti medžių viršūnes (kas šiaip jau yra nepriimtina), nurėžti pusę medžio ir išvažiuoti pavertę prižiūrėtus medžius po laidais monstrais. O kelininkai gali kirsti medžius pakelėse net paukščių perėjimo periodu, kai visiems kitiems tai daryti griežtai draudžiama...
Keista, kad šioms įstaigoms negalioja kokybiško genėjimo reikalavimai ir arboristikos principai. Tada ir žmonės, matydami, kad taip galima daryti, dažnai klausia kodėl to nedarome mes – arboristai, nes juk medžiai gražiai atželia, būna nepavojingi. Sunku būna paaiškinti, kad viršūnės pjaustymas yra blogiausias dalykas kokį gali padaryti savo mylimam sveikam medžiui. O apie tai, kad statybų metu reikia saugoti šaknis, išvis retas būna girdėjęs, nes tokių pavyzdžių tiesiog nemato tvarkant viešąsias erdves.
Ne kartą savo straipsniuose rašėte, kad be medžių ateities nėra ne tik miestams, bet ir žmonijai. Kodėl? Kuo medžiai yra tokie svarbūs mūsų aplinkai?
Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad nuo klimato kaitos medžiai mūsų neišgelbės, tačiau jie padės ištverti didėjančius karščius drėkindami aplinką, teikdami šešėlį ir estetinį pasigėrėjimą. Daugelis sako, kad orą valyti gali ir medžiai už miesto, nebūtina juos auginti mieste, tačiau po mūsų langais augantys želdiniai sugeria tonas dulkių, apsaugo mus ne tik nuo oro, bet ir garso taršos, sumažindami, pvz. pravažiuojančių mašinų triukšmą.
Pagaliau jie tarnauja kaip nemokamas kondicionierius, transpiruodamas drėgmę iš gilesnių dirvožemio sluoksnių per lapus ir taip vėsindamas aplinką. Patikėkite, medis būtų daug laimingesnis augdamas ne mieste. Jie čia vargsta įkalinti tarp trinkelių, įkaitintoje aplinkoje.
Medžių ir esamų klimato sąlygų labiausiai reikia mums – žmonėms, kurie be švaraus oro ir vandens tiesiog neišgyventų. Ir visai ne dėl Žemės mums reikalinga mažinti klimato kaitą, o dėl mūsų pačių. Ir jau laikas suprasti, kad patogus mūsų gyvenimas ir besaikis vartojimas gali atvesti į katastrofą tik mus pačius.
Kodėl svarbiau saugoti senus medžius, o ne sodinti naujus?
Senus medžius saugoti yra svarbiausia vien jau todėl, kad medžiai auga labai ilgai ir kol jie tokie užaugs mes paprasčiausiai nesulauksime, nes gyvename per trumpai. Bet to, brandžiuose ir senuose medžiuose gyvena organizmų rūšys, kurios yra būtinos, kad klimatas būtų būtent toks, koks yra.
Nors brandaus ar senolio medžio kokybiška priežiūra mieste atsieina nepigiai, tačiau užauginti naują dideliu medžiu apskritai darosi neįmanoma, nes jiems paprasčiausiai nelieka vietos.
Kai kurie miestai skelbia sodinsiantys tūkstančius naujų medelių, stebindami įspūdingais augalų skaičiais. Mus tai glumina ir baugina. Mat tinkamai pasodinti, o vėliau ir pasirūpinti tokiu didžiuliu kiekiu naujai pasodintų medžių yra praktiškai neįmanoma. Neretai sodinama nekokybiškai, nenumatant jokios tolesnės priežiūros. Daugeliu atvejų medžiai nudžiūsta jau po kelių mėnesių po pasodinimo.
Amerikiečių atlikti tyrimai byloja, kad mieste iš medelyno pasodintas medis „gryną“ deguonį pradeda teikti apie trisdešimtus savo amžiaus metus. Tiesa, tarša ir energijos poreikis medžiui auginti ženkliai sumažėja jo auginimui ir priežiūrai naudojant kuo mažiau technikos ar pasodinant savaime išaugusį medį.
Kokie yra sėkmės pavyzdžiai užsienyje? Ar jų galima rasti Lietuvoje?
Šiaip visur galima rasti ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Lietuva medžių priežiūros srityje nėra atsilikusi. Turime profesionalių arboristų, daug jų patys išmokėme Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės (KŽEG) įsteigtame sertifikaciniame centre, esame sertifikavę ir keletą Europos medžių priežiūros specialistų (angl. European tree worker arba ETW).
Stengiamės nuolat parsivežti visas naujienas iš Europos, jomis dalintis, rengiame arboristinio vertinimo specialistus į kuriuos gausiai registruojasi savivaldybių specialistai. Galėtumėm išvengti daugybės klaidų, kurios padarytos kad ir pas kaimynus, tačiau, kaip jau minėjau, buksuoja įstatyminė bazė.
Seni medžiai kai kuriuose Europos miestuose turi ypatingą statusą. Kai kur naudojamos laidžios dangos, neribojančios lietaus vandens patekimo į polajo zoną, kai kur jau suprasta, kad reikia medžių šaknims erdvės ir vykdoma viešųjų erdvių „detrinkelizacija“. Nauji medžiai sodinami į taip vadinamas struktūrines dėžes, kai po kietąja danga įrengiamas visas medžių šaknų „miestas“.
Kodėl miestams svarbu parinkti tinkamas medžių rūšis?
Kad būtų patenkinti visi lūkesčiai, susiję su miestų žaliuoju rūbu, turime atrinkti medžius, kurie toleruotų klimato kaitą. Daugelyje miesto vietovių sodinti sausrai atsparesnius medžius yra geriausias ilgalaikis sprendimas.
Lietuvos miestų medžių įvairovė lengvai pažeidžiama, nes dominuoja viena medžių rūšis – liepos. Paskutiniu metu miestuose (ypač Vilniuje) jos kenčia nuo grybinės ligos – liepų tirostromozės. Siekiant sumažinti šios ligos plitimą, siūloma auginti atsparesnes rūšis – grakščiąsias, didžialapes ar sidabrines liepas.
Miesto medžių įvairovę patartina planuoti genčių lygmenyje taip, kad viena gentis sudarytų ne daugiau kaip 20 proc. Štai Florencijos universiteto arboristikos profesorius Frančesko Ferinis rekomenduoja gatvėse sodinti guobas, beržus, gudobeles, sedulas, gluosnius ir, aišku, įvairius klevus.
2015 m. naują augalų sąrašą Lietuvos želdynams sudarė ir Lietuvos dendrologai Artūras Poškus ir Loreta Sadauskienė. Prieš sodinant medžius reikėtų kruopščiai ištirti aplinką ir parinkti jai tinkamas rūšis. Ir žiūrėti į jį reikėtų ne kaip į gražų taškelį kraštovaizdžio architekto plane, o kaip į gyvą organizmą.
Ir pabaigai, kokias pagrindines klaidas daro miestai?
Atsakymas vienareikšmis – jei blogai prižiūrėsime ir sodinsime medžius, tiesiog liksime be jų. Pagrindinės klaidos:
- Blogas brandžių medžių genėjimas.
- Polajų niokojimas rekonstrukcijų metu.
- Per mažos augavietės.
- Nauji medeliai sodinami per giliai, perkami ne patys geriausi sodinukai.
- Pasodinti medžiai nelaistomi.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad tik sveikas ir gerai prižiūrėtas medis mieste gali tinkamai atlikti savo funkcijas ir teikti tas naudas, kokių iš jo tikimės.