Du jos kamienai gerokai viršija dviejų metrų apimtį, trečiasis – jau netoli dviejų.
Išskirtinė sveikata ir atsparumas
Išskirtinės formos medis – vienas iš sveikiausių saugomų gamtos objektų, su kuriais teko dirbti medžių senolių ekspertams UAB „Arbovita ir Ko“. Nepaisant to, kad prieš keletą metų gausus šlapias sniegas ir vėtra nulaužė kelias stambias šakas, medis liko gana stabilus ir panašu, kad gerai tvarkosi saugodamas save nuo puvinio patekimo į kamieno vidų.
Ir tai nėra nuostabu, nes medis auga geroje augavietėje, Nevėžio pakrantėje, todėl ir jo atsparumas įvairiems aplinkos veiksniams – gana nemažas. Juk medis – gyvas organizmas ir jo sveikata labai priklauso nuo augimo sąlygų.
Arboristų darbai: ne sterilumas, o ekosistema
Arboristams teko užduotis išrinkti nudžiūvusias šakas, kurios trukdė formuotis gyvoms, trynėsi į jas ar kabojo atlūžusios. Vadovaujantis Europos medžių senolių priežiūros gerąja praktika, senas medis neturi likti sterilus, tad paliktos sausos šakos, kurios nekelia pavojaus lankytojams ir nedaro žalos pačiam medžiui.
Netaisyti ir stambių šakų lūžiai, jie palikti tokie, kokie yra tam, kad ten galėtų įsikurti (o kai kur jau įsikūrę) įvairūs mikroorganizmai, kurie yra natūrali medžio ekosistemos dalis. Senas medis be jokios sausos šakos atrodytų labai keistai ir netektų savo identiteto. Be to, medžiai gamtoje skirti ne tik žmonėms, bet ir kitiems sutvėrimams, kurie neatsiejami nuo seno augalo gyvenimo.
Taip pat paliktos ir šakos, kurios metai iš metų kryžiavosi, trynėsi, bet, galų gale, suaugo viena su kita ir tapo tarsi natūralia jungtimi.
Stabilizavimas ir šaknų apsauga
Dėl stabilumo specialių lynų sistema sutvirtinti du kamienai. Ši sistema leidžia medžiui laisvai judėti, tačiau sumažina išlūžimo pavojų esant neįprastoms vėjo apkrovoms. Tiesa, nuo škvalų ir uraganų apsaugoti negali jokia sistema.
Visos nupjautos pušies sausos šakos susmulkintos ir paskleistos polajyje. Jos, veikiamos grybų ir mikroorganizmų, virs maistu tam pačiam medžiui, o kol dar nesuirusios „užrakins“ drėgmę dirvožemyje per vasaros karščius.
Medžiu besirūpinantys Krekenavos regioninio parko specialistai po darbų pasirūpino akmenimis, kurie neleis važinėti medžio polajyje. Keliukas gana siauras, tad automobiliais prasilenkiantys vairuotojai gali susigundyti užvažiuoti po medžiu. Tikrai nedaugelis žino, kad senų medžių šaknynas yra ypač jautrus trypimui, važinėjimui ir kitokiems mechaniniams pažeidimams. Juolab, kad maitinančios medžių šaknys nėra giliai – derlingame dirvožemio sluoksnyje, siekiančiame iki 20 centimetrų.
Tad susmulkintos medžių šakos taip pat tarnaus kaip amortizuojantis sluoksnis. Nenuostabu, kad seną, išskirtinį medį visiems norisi paliesti, prisiglausti, pajusti jo energiją ir jokios tvoros nuo to neatbaido. Tad storas mulčiaus sluoksnis tokiems lankomiems objektams – puiki išeitis. Ir medžio šaknys lieka sveikesnės, ir lankytojai patenkinti.
Krekenavos regioniniame parke yra ir daugiau ypatingų objektų, kurie tiesiog prašosi specialistų globos. Vienas iš jų – buvusio, bet jau sunykusio Daniliškio dvaro liepų alėja, turinti ypač gerą aurą ir prižiūrima tik rūpestingų regioninio parko darbuotojų pastangomis.
Kristina Žalnierukynaitė
Arboristinio vertinimo ekspertė