Žinoma, prieš apsisprendžiant sodinti vieną arba kitą medį, būtina pasverti visus pliusus ir minusus, kadangi kai kurie iš jų gali tapti nesibaigiančių problemų šaltiniu. Jei pasiryšite, galite pasodinti po porą įvairiausių rūšių medžių, tačiau žinokite, kad kai kurie iš jų pareikalaus ypač daug dėmesio.
Medžiai, keliantys problemų
Pavyzdžiui, beržas. Nors iš pradžių neužima daug vietos ir auga priklausomai nuo to, kaip laistomas, vėliau, po šešerių–aštuonerių metų, gerokai išstypsta ir išplatėja. Todėl, ypač jei sklypas nedidelis, jis ima kelti nemenkų problemų, na, o nupjauti 20 metrų aukščio medį vargu ar pajėgsite savarankiškai.
Ne ką mažesnių bėdų kartais kelia raugerškiai ir tujos. Šie augalai neretai tampa rūdžių – papėdgrybių klasės rūdiečių eilės grybų sukeliamų ligų – išplitimo šaltiniu. Rūdys – tai tikras „peilis“ ir vaismedžiams, ir uogas nokinantiems krūmams, ir daržovinėms kultūroms, nors užkrato platintojai, kad ir keista, nuo šios ligos beveik nenukenčia: tik kartais jų lapus nusėja grybų sporų dėmės.
Pavojinga kaimynystė: ligų ratas
Būtina pakalbėti ir apie neįmanomą tam tikrų medžių ir kitų augalų kaimynystę. Ligų sukėlėjai dažnai migruoja tarp skirtingų rūšių augalų.
- Sibirinės arba veimutinės pušys ir serbentai. Tiek pušų šakas, tiek serbentų lapus pažeidžiančią veimutrūdę sukelia tas pats veimutrūdės genties grybas – serbentinė veimutrūdė. Iš pradžių jis pasireiškia ant pušų šakų, o vėliau, per sporas, persimeta į serbentų lapus. Atėjus pavasariui, nuo žiemą ant dirvos pragulėjusių lapų grybas ir vėl sugrįžta prie pušies.
- Drebulės ir pušys. Kaip ir serbentų atveju, iš pradžių veimutrūdė paveikia pušį, o vėliau persikelia į drebules. Ir vienus, ir kitus medžius liga ypač nualina, o kartais net galutinai nuskurdina.
- Beržai ir maumedžiai. Šiuo atveju reikalą tenka turėti su rūdis sukeliančiu patogeniniu grybu Melampsoridium betulae. Iš pradžių jis plinta po maumedį, o vėliau jo sporos persikelia ant beržo. Su rudenį beržo numestais lapais grybas patenka į dirvą ir pavasarį vėl atakuoja maumedį. Taip gali tęstis, kol medžiai žūva.
- Ievos ir eglės. Užkrato šaltiniu tampa erškėtinės žvaigždrūdės (Thekopsora areolata) grybu užkrėsti eglių kankorėžiai. Nuo jų vėjo pučiamos sporos nusėda ant ievų lapų, o po žiemos ir vėlei grįžta į egles.
- !
Kitų tarpusavyje nederančių augalų sąrašas
Vienas kitam šie augalai – infekcijų šaltiniai, todėl planuodami, kur kokius medžius sodinti, turėtumėte pasistengti, kad jie greta neatsidurtų:
- Ąžuolai ir bukai.
- Paprastosios pušys ir mongoliniai ąžuolai.
- Liepos ir guobos (smulkialapės).
- Maumedžiai ir gluosniai, kėniai.
- Kadagiai ir gudobelės, kriaušės, šermukšniai, obelys.
- Obelys ir paprastieji kadagiai.
- Obelys ir avietės.
- Trešnės ir obelys.
- Kriaušės ir raugerškiai.
- Kriaušės ir bukai.
- Vyšnios ir juodieji serbentai.
- Vyšnios ir avietės.
- Raugerškiai ir kadagiai.
- Slyvos ir kriaušės.
- Persikai ir kriaušės, obelys.
Neprošal žinoti, kad neigiamas poveikis persiduoda per 250–300 metrų atstumą. Taigi, jei sklypas nėra didelis, dažnai nelieka nieko kito, kaip kliautis fungicidais.