Medžių sodinimas
Pasodinti medį – kiekvieno doro piliečio garbės reikalas ir pareiga. Tačiau šių puikių ir neabejotinai reikalingų augalų sodinimas – tai ne tik duobės padarymas žemėje ir augalo įdėjimas. Sodinant medį, ypatingą dėmesį reikia skirti jo augavietės paruošimui ir sodinuko pasodinimo į žemę gyliui.

Svarbiausia taisyklė – šaknies kaklelis

Sodinant reikia taip nutaikyti, kad žeme apipiltas kaklelis liktų maždaug penkis centimetrus aukščiau nei vėliau reikės, arba tokią kietą kalvelę reikia palikti duobės dugne, ant kurios dedamas gumulas – tada gumulas nenusėda.

Kakleliu vadinama ta vieta, kur šaknys pereina į kamieną. Kada žemė duobėje nusės, o kartu su ja ir medis, šaknų kaklelis bus tokiame aukštyje, kokiame reikia – sulig žemės paviršiumi.

Jei sodinuko kaklelis atsidurs per giliai, šaknys ims stokoti oro, jos uždus ir žus. Tiktai tada, kai medelio šaknies kaklelis visąlaik yra ties žemės paviršiumi, medelis gali gerai augti.

Duobės paruošimas

Duobės naujiems sodinukams kasamos apvalios, ne mažiau metro skersmens ir bent pusmetrio gylio. Maždaug per du–tris kastuvus. Jeigu sodinama su gumulu, tai duobės kraštas turi būti ne arčiau kaip keturiasdešimt centimetrų nuo gumulo krašto.

Ir visai nesvarbu, kad medžio šaknynas daug mažesnis – taip paruoštoje augavietėje jam bus lengviau įsišaknyti ir sėkmingai augti. Įgrūsti medį į jo esamos šaknų apimties duobutę yra, švelniai tariant, negerai. Tai labai sumažina jo prigijimo galimybes.

Jei gruntinis vanduo aukštai (kasant sunkiasi į duobę iš žemės), giliai kasti nereikia. Juk aišku, kad į vandenį medžio šaknys nesiskverbs, nes joms reikia deguonies. Tokioms vietoms verta rinktis medį su paviršine šaknų sistema – tuopą, gluosnį. Juk lengviau pritaikyti sodinuką prie vietos negu vietą prie sodinuko.

Grunto sluoksniavimas ir drenažas

Kasant duobę, gera žemė – juodžemis – dedama į vieną pusę, prasta – į kitą, o velėna taip pat atskirai. To negana – duobės dugną taip pat būtina perkasti, prieš tai sulaisčius ją biostimuliatoriumi, kuris padės medžiui įsišaknyti. Į dugną sudedama ir velėna.

  • Jeigu apačioje yra molinga žemė: dugną reikia užpilti stambiu žvyru, akmenėliais ar bent smėlio sluoksniu. Tai bus drenažas vandens pertekliui nutekėti, kad sodinuko šaknys nemirktų vandens klane.
  • Jeigu žemė smėlėta: duobės dugne naudinga pakloti molingos žemės sluoksnį, kuris sudarytų kliūtį vandeniui nutekėti gilyn.

Pirmiausia į duobę reikia sužerti iškastą gerą žemę. Jeigu jos trūksta, du trečdalius duobės užpildyti įsigytu geru juodžemiu ar derlinga žeme iš savo daržo. Netikusi, akmenuota, nualinta žemė gali būti paskleista paviršiuje, bet jokiu būdu nenaudojama suberiant atgal į duobę.

Tręšimas

Iškart per daug pritręšti sodinuko nereikėtų. Geriau į jam skirtą žemę įmaišyti šiek tiek komposto, vermikomposto ar dosniai sulaistyti skysto biohumuso tirpalu (pvz., lietuvišku Humic Life).

Reikėtų vengti mineralinių trąšų, nes mūsų tikslas, kad medelis gerai įsišaknytų, tuomet jis sparčiau užaugins ir gražią lają. Be saiko pritręštoje duobėje sodinukas nespėja laiku nustoti augti, augina daug ūglių, todėl jam pritrūksta laiko pasiruošti žiemai, jo audiniai nesumedėja ir nušąla.

Tvirtinimas ir planavimas

Pasodinus medį reikia pasirūpinti ir tinkamu jo pririšimu, kad nebūtų žalojamas liaunas kamienas su dar minkšta žieve, kad nepritrintų žaizdų. Tam reikėtų pasidomėti tinkamais rišimo būdais. Jų yra nemažai. Tam reikalingos ir tinkamos priemonės, o ne namie turimo špagato virvė.

Sodinant bet kokius sodinukus reikia gerai apgalvoti, kur parinkti vietą ir kaip tankiai augalus susodinti. Kol sodinukai maži, atrodo, kad užsodinta labai retai, laisvos vietos daug. Bet po metų kitų kyla nauja problema – ką rauti, kad likusieji gautų pakankamai saulės šviesos ir išlaikytų gražią, savo rūšiai būdingą lajos formą, o ne, konkuruodami vieni su kitais, augtų aukšti ir ploni, kaip miške.

Juk jūsų tikslas ne auginti ilgas lentas, o turėti gražų medį, ar ne? Visada reikėtų pasidomėti, kiek vietos reikės jūsų pasodintam medžiui. Tuomet ir rezultatas džiugins.


Ir pabaigai – tai, kad netrukus po pasodinimo medis išleido gražius lapus ir net žiedus, nereiškia, kad jis sėkmingai prigijo. Tam jis naudoja iki rudens sukauptą savo šaknų potencialą. Jei jam nepavyks gerai įsišaknyti naujoje vietoje, jei ne kitąmet, tai kitais metais jis išeikvos visą savo „sandėlį“ ir „mirs iš bado“.

Nes šaknynas visada yra svarbiausia bet kokio augalo dalis. Ką mes labai dažnai užmirštame.


Kristina Žalnierukynaitė
Arboristė