Akys ir kūnas ieško šešėlio, bent nedidelio, vėsą skleidžiančio medelio. Kai kur, mažesniuose miestuose, jų dar likę nemažai, tačiau gal iš tos statybinės inercijos, o gal iš nesupratimo, jie nevertinami ir rekonstrukcijų ar naujų statybų projektuose nesureikšminami, pažymint brandų, sveiką medį tik kaip paprasčiausią stulpą su viena, gilyn einančia šaknimi.
Medžiai vis dar be gailesčio kertami dėl projektinių sprendinių, nes projektuotojams ar iš nemokėjimo, ar iš tingėjimo rengiant projektą neskuba pasukti takelio, patraukti kelelio ar būsimo pastato kampo „popieriuje“. Jie, ko gero, nesuvokia, kad užauginti brandų, pavėsį skleidžiantį medį užtrunka ne vieną dešimtį metų...
Ne visi žmonės dar suprato, kad be medžių ateities nėra ne tik miestams, bet ir apskritai žmonijai. Šioje srityje nemažai kraštutinumų – vieni norėtų gyventi be jokio medžio aplink, nes jie „šiukšlina, yra pavojingi“ ir dar turi visokių kitokių „nuodėmių“, o kai kurie linkę saugoti net akivaizdžiai mirštantį, perspektyvos neturintį augalą. Visuomenėje labai trūksta švietimo medžių tema, tačiau tie, kas nori, gali rasti nemažai kokybiškų straipsnių ir įžvalgų. Svarbu pasidomėti šaltinių patikimumu.
Milijoniniai pažadai vs. realybė
Kai kurie Europos miestai, tiksliau politikai, skelbia naujų medelių sodinimo bumą, stebindami įspūdingais – milijoniniais – ketinamų miestuose „apgyvendinti“ augalų skaičiais. Tačiau Europos arboristikos specialistus tokie skaičiai baugina. Visų pirma tinkamai pasodinti, o vėliau ir pasirūpinti didžiuliu kiekiu naujai pasodintų medžių yra praktiškai neįmanoma.
Kaip sako Florencijos agrarinių mokslų universiteto arboristikos profesorius Frančesko Ferini (Francesco Ferrini), nereikėtų tikėti pažadais, grįstais didžiuliais medžių sodinimų skaičiais. Neretai tai daroma nekokybiškai, nenumatant jokios tolesnės priežiūros. Daugeliu atvejų medžiai nudžiūsta jau po kelių mėnesių, jei ne po kelių savaičių po pasodinimo. Nes tai daroma atsainiai, tiesiog, kad pasiekti įspūdingą pasodinimų skaičių, dažniausiai prieš rinkimus. Tad tikėti verta ne tais, kurie žada pasodinti daugybę medžių, o tais, kurie sako, kad bus pasodinta tiek, kiek įmanoma prižiūrėti.
Tvarumas ir senųjų medžių apsauga
Sprendžiant aplinkosaugos klausimus verta atidžiau pažvelgti į medžių tvarumą. Žinant, kad mieste medžio amžius dažnai nesiekia ir penkiasdešimties, nauda iš naujai pasodintų medžių – gana menka. Štai kodėl mums taip svarbu ne tik sodinti medžius, bet ir kuo labiau saugoti jau esančius. Senieji medžiai apskritai yra verti pagarbos ir pasigėrėjimo, nes daugiau tokie miestuose esamomis sąlygomis jau neužaugs.
Pasak dendrologo Laimučio Januškevičiaus, problema dėl medžių sveikatos būklės miestuose gana sena – dažnai dėl to kaltas netinkamas medžių genėjimas, be to, parinktos netinkamos gatvėse auginti medžių rūšys. Gatvėse reikėtų auginti tas medžių rūšis, kurios atsparios miestų užterštumui. Taip pat jie turėtų būti pakantūs genėjimui, jų lajos turėtų būti gana nedidelės.
Buvusio miškininko Kosto Jurkevičiaus nuomone, medis yra miško augalas, taigi jam reikalingos tam tikros sąlygos: žemė turi būti atvira, turi būti žemės paklotė, per kurią medis būtų tręšiamas lapais. O mieste medis atsiduria betono, asfalto gniaužtuose, negauna drėgmės, maistingų medžiagų. Be to, jis perkaitinamas, nes asfaltas sugeria karštį, todėl augimo sąlygos tampa ne tokios, kaip miške.
Tinkamų medžių atranka klimato kaitos akivaizdoje
Nors visi žinome apie medžių naudą miesto erdvėse, tačiau tik pastaruosius dešimt metų buvo dedamos pastangos atrinkti augalus tokiam naudojimui. Kita vertus, kad patenkintume visus lūkesčius, turime atrinkti medžius, kurie toleruotų klimato kaitą, dėl kurios, kaip prognozuojama, pasikeis kritulių modeliai, padidės vasaros sausrų dažnumas ir daugės ekstremalių reiškinių (stiprios audros, tornadai ir kt.).
Vis dažniau užsitęsiantys karšti ir sausi laikotarpiai tampa įprasti įvairiose pasaulio vietose, todėl atrinkti medžius, kurie efektyviai naudoja vandenį, kurių nereikia dažnai laistyti, yra efektyviausias būdas padaryti mūsų žaliąsias zonas mažiau pažeidžiamas sausros ir tvaresnes. Daugelyje miesto vietovių sodinti sausrai atsparesnius medžius yra geriausias ilgalaikis sprendimas sveikesniam ir mažai priežiūros reikalaujančiam kraštovaizdžiui.
Aukštos kokybės sodinamoji medžiaga yra pirmoji sveiko miesto kraštovaizdžio kūrimo grandis, o jos svarba – akivaizdi. Sodinimo projektai gali žlugti dėl prastos kokybės augalų ir pasodinus netinkamą rūšį ar veislę (kultivarą). Tinkamas medis tinkamoje vietoje turėtų būti svarbiausias kriterijus.
Kiek kainuoja medžio gyvavimas?
Sprendžiant aplinkosaugos klausimus verčia atidžiau pažvelgti į medžių tvarumą. Nors akivaizdi medžių nauda yra gana apčiuopiama ir gerai dokumentuota, beveik nėra darbų, kurie tyrė sąnaudas, susijusias su miesto medžių auginimu, priežiūra ir šalinimu.
Čikagoje atliktame tyrime siekta apskaičiuoti, kada medis pasiekia taršos neutralumo tašką, ir nustatyti, ar miesto medžiai yra grynieji anglies absorbentai ar šaltiniai. Šiame tyrime buvo įvertintos gyvavimo ciklo sąnaudos, naudojamos miesto medžių, auginamų trijose skirtingose miesto aplinkose, priežiūrai. Medžio gyvavimo laikas suskirstytas į šešis etapus: auginimas medelyne, medžių sodinimas, medžių augimas, medžių priežiūra, medžių šalinimas ir medžių utilizavimas. Kiekvienas medžio gyvenimo etapas reikalauja įvairaus laipsnio energijos sąnaudų.
Nustebsite, bet mieste pasodintas medis iš medelyno „gryną“ deguonį pradeda teikti apie 33 metus... Žinant, kad mieste medžio amžius dažnai nesiekia ir penkiasdešimties, nauda iš naujai pasodintų medžių yra gana menka. O jei jis dar pasodinamas netinkamai ir žūsta per pirmuosius pasodinimo metus, tai neatneša jokios naudos, tik nuostolį... Tiesa, tarša medžiui auginti ženkliai sumažėja jo auginimui ir priežiūrai naudojant kuo mažiau technikos.
Pasak Vienos – Šionbruno valstybinės sodininkystės kolegijos ir tyrimų instituto profesoriaus Stefano Šmito (Stefan Schmidt), dar niekada nesodinome tiek daug medžių, kurie išgyvena labai trumpai. Dirvožemyje po kietomis dangomis vietos šaknims mažai, trūksta oro ir vandens. Todėl medžiai įkalinti savotiškame mažame vazonėlyje žūva vėliausiai po 20 metų.
„Miestas – kempinė“: Vienos pavyzdys
Susirūpinęs tokia padėtimi Stefanas Schmidtas į Austriją iš Skandinavijos parsivežė „miesto – kempinės“ idėją (Sponge City). Vienos miestas – puikus gerosios praktikos pavyzdys, kuriuo gali sekti kiti Europos miestai. Austrai suprato, kad miestuose medžių dirvožemio plotas yra menkas ir labai sutankintas, tad logiška, kad jam mažai deguonies ir vandens.
Sponge City technologija iš esmės reiškia dirvožemio pritaikymą specialiai medžių šaknims ir lietaus vandens nukreipimą į šaknyną, o ne nuotekų kanalizacijos sistemą. Tai vienu metu išsprendžia kelias problemas: sulaikomas, garinamas ir filtruojamas lietaus vanduo, kuris tuo pat metu kondicionuoja aplinką, drėkina miesto želdinius, taip užtikrinama geresnė gyvavimo kokybė daugiau žaliųjų erdvių nei laistant patiems. Ten, kur nėra galimybės įrengti automatinio laistymo, medžiai drėkinami įprastiniu būdu. Beje, tas vilniečių išjuoktas metodas purškiant laistyti brandžius medžius įdiegtas būtent čia.
Bet pažiūrėkime, kiek visa tai miestui kainuoja. Viena išlaiko visą miesto Parkų ir sodų departamentą, kuriame dirba per šimtą specialistų, prižiūrinčių daugiau nei pusę milijono miesto medžių. Miestas turi nuosavą medelyną, centralizuotą medžių priežiūros komandą, specializuotą jaunų medžių priežiūros skyrių ir griežtus medžių apsaugos įstatymus.
Visi jauni medžiai kartą per savaitę yra laistomi rankiniu būdu, per karščius – dukart per savaitę. Taip po pasodinimo jie prižiūrimi trejus metus. Tam tikslui miestas įdarbinęs 150 žmonių, turi 50 laistymui pritaikytų automobilių, kasdien medžiams išliejama per 300 tūkst. litrų vandens. Visi jauni medeliai iš medelyno atkeliauja padengti specialia šviesia plėvele (Arboflex), kuri neleidžia jaunam kamienui perkaisti ir saugo nuo kaitrios saulės sukeliamų trūkių.
Austrams teko sugalvoti alternatyvą įprastam dirvožemiui, kuris galėtų padėti aprūpinti medį didesniu kiekiu maistinių medžiagų. Jų samdyti specialistai sukūrė ir patentavo Vienos medžio substratą, kurio pagrindą sudaro organinės ir mineralinės medžiagos, garantuojančios geresnes vandens kaupimo galimybes ir gerą vėdinimą.
Kokius medžius rinktis Lietuvoje?
Žinodami, kad miesto medžiai patiria nuolatinį stresą augdami gatvėse, želdiniais besirūpinantys „Vienos miesto sodai“ (Vienna City Gardens) turėjo atrinkti labiausiai atsparias rūšis, kurios gali augti prie gatvių. Sudarytas visas sąrašas, kuriame – apie 30 kruopščiai atrinktų medžių pavadinimų.
Tokį sąrašą 2015 m. sudarė ir Lietuvos dendrologai Artūras Poškus ir Loreta Sadauskienė, tik jis nepasiekė tų, kuriuos reikėjo pasiekti. Nors nuo to laiko praėjo septyneri metai, su kai kuriomis išlygomis – eliminavus invazinėmis paskelbtas rūšis – šis sąrašas pravartus ir šiandien. Medžiai atrinkti pagal 7 kokybinius požymius: atsparumą klimatui-šalčiui, ligoms bei kenkėjams, druskai, oro taršai, vėjui, kietoms dangoms (šaknų tipą) ir dekoratyvines savybes.
Dabartinė Lietuvos miestų medžių įvairovė lengvai pažeidžiama, nes dominuoja liepos. Paskutiniu metu miestuose (ypač Vilniuje) jos kenčia nuo grybinės ligos – liepų tirostromozės, kuriai gydymo praktiškai nėra. Ši liga Lietuvoje jau darosi dažna, daugiausia paplitus parkuose ir miesto želdiniuose, dažniausia pažeidžiama mažalapė liepa. Infekcija išplinta per pumpurus ir pažeidžia jaunas medžių šakeles. Jauni medžiai dažnai nudžiūsta visiškai.
Lietus ir drėgmė sudaro sąlygas plisti infekcijai. Siekiant sumažinti šios ligos plitimą, siūloma kasmet šalinti ir deginti pažeistų medžių nudžiūvusias šakas, ypač 1-2 metų ūglius. Taip pat ligos plitimą galima sumažinti auginant šiai ligai atsparesnes medžių rūšis – grakščiąsias ir didžialapes liepas.
Miesto medžių įvairovę patartina planuoti genčių lygmenyje taip, kad viena gentis sudarytų ne daugiau kaip 20 %. Pasak Lietuvos dendrologų, pagrindinį, mūsų gatvėms tinkamiausią jų penketuką turėtų sudaryti: klevai, skroblai, ąžuolai, šermukšniai ir liepos.
F. Ferini savo pateikiamose išvadose Europai ir Šiaurės Amerikai rekomenduoja gatvėse sodinti tuopas, guobas, beržus, gudobeles, sedulas, gluosnius ir, aišku, klevus.
Ir mūsiškių sąraše – net 17 klevų pavadinimų. Tarp jų: trakinis, ginalinis, sidabrinis, platanalapis, raudonasis ir paprastasis klevai. Yra ir gudobelių, beržų, skroblų, bukų, tuopų įvairių veislių, taip pat siūlomos ir mažavaisių kriaušių, slyvų, obelų „kandidatūros“. Paminėti ir pas mus jau šauniai augančios magnolijos bei ginkmedžiai.
Gera pradžia yra, telieka išmokti atpažinti kokioje vietoje kokį medį reikėtų sodinti, nes daug lengviau yra pritaikyti medį augavietei, nei atvirkščiai. Ir svarbiausia nepamiršti pasirūpinti mažais medžiais, nepalikti jų likimo valiai, tuomet užaugę jie pasirūpins mumis...
Kristina Žalnierukynaitė
UAB „Arbovita ir Ko“
Šaltiniai:
- Paaiškino, kodėl Lietuvos miestų nepuošia medžiai (valstietis.lt)
- View of Climate is changing: are we changing too? | Ri-Vista. Research for landscape architecture
- Isola di calore urbano, pianificazione e alberi | AboutPlants
- How Green Are Trees? — Using Life Cycle Assessment Methods to Assess Net Environmental Benefits | Journal of Environmental Horticulture
- Sponge city principle for Smart Cities: Smart Soil for Healthy Trees and Urban Climate in Balance (thesmartcityjournal.com)
- Už tai, ką neseniai turėjome veltui, didieji Europos miestai dabar moka milijonus – Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupė
- Lietuvos dendrologų draugija – Lietuvos miestams tinkamų medžių sąrašas ir jų atrankos kriterijai